Pusė dešimt ryto, penktadienis. Sėdžiu autobuse nugara į priekį, be minčių judu savo tikslo link. Ne taip kaip praeitąsyk, apytuščia. Išsipakuoju ausines, perskaitau aplinkinių veidus, nusišypsau – jiems įdomu, ką aš darau. Įdomu ir tai merginai, kuri prisėda prie manęs. Nusišypsau stiklui. Tauragnuose man į akis įsistebeilija kita, kurios pirštai telefono klaviatūra sugeba norimas raides vedžioti tiksliai, kartu nagrinėjant aplinką. Kam ji gali būti įdomi? Man? Kur tikrumas, kur įdomumas kalbėti su žmogumi? Iš vieno žvilgsnio ją pažįstu. Sėkmės jai.
Žinai tą skulptūrą Žaliojo tilto prieigose? Darbo moteris prisiglaudusi prie į gyvenimo vėjus žiūrinčio vyriškio. Jūsų ir mūsų liaudies simboliai. Jam ant galvos sukasi balandis bei dairosi į kitą pusę. Jam neįdomi politika. Kas bebūtų, jis ieškos trupinių. Kartais – pačiose netikėčiausiose vietose. Prisimenu vieną tų kartų, kai negali padaryti nuotraukos, nes neturi fotoaparato, o judesys, akimirka tetrunka tiek. Ir praėjo. Nespėtum. Bet akyse užsifiksuoja, ir kai pamatai tą pačią palangę, ant kurios prieš penkis mėnesius sėdėjo pririštas prie stulpo šuo, kuriam tupėti ant žemės pučiant žvarbiam vasario vėjui buvo per šalta, prisimeni. Ir nesvarbu, matai ką nors ar ne. Clocks skamba mano galvoje.
Nothing else compares… Į realybę grįžti nebyliai besišypsančią susėdovę pakeitus penkiasdešimtmečiui šaltu randuotu veidu. Atrodo, jį irgi perpratau. Įlipus senjorui, net nesudvejojęs užleidžia savo vietą, nusišypso ir taria: "Gal ir man kadanors užleis. Jei parodysiu pažymėjimą”. Užtenka tiek, tikros šypsenos, tikro judesio, ir gera ne tik senjorui, ne tik man, bet ir visiems aplinkui, ir pačiai aplinkai, kai po penkiolikos sekundžių atsilaisvina vieta veidu į priekį. Mylėk savo artimą, kaip pats save, ir tavo artimi mylės tave. Tikrai, mylės.
Žingsniuojant nuo Vingrių matau sėdintį elgetą, be minčių stebintį akmenimis grįstą gatvelę. Iš mano taško atrodo, jog jis stebi motorolerį, lyg svajonę. Arčiau priėjęs, ant kėbulo pastebiu užklijuotą trispalvį užrašą ‘LIETUVA’. Trys spalvos, trys skiemenys, kuriuos taip mielai kartojam kartu su Marcinkevičium. Galvoje skamba kažkurios dainos žodžiai
How could anyone deny you…Kuris iš jų labiau stengėsi – tas, kuris dabar turi motorolerį, ar tas, kuris savo jėgų žydėjime kovojo, visiems mus deny-inant? Kuris išlošė, kuris turi daugiau? Galbūt vargšas yra stipresnis už tą, kuris laimėjo tik prisitaikęs? Ir galbūt mes esame tik šių vargšų, kurie atsisakė susitaikyti, dėka?
Kojos neša ten, kur nešė keturis metus, ir vis dar tebeneša. Išlindęs iš po Filharmonijos staiga sustoju. Dar du žingsniai, ir būčiau nutrenktas. Du žingsniai. Jis kalbėjo su žmona, aš kalbėjau su savo vidumi. Kaip viskas trapu, kokie mes trapūs..
Vienuolikta vakaro. Išjungiu monitorių. Tamsu. Tik ta viena žvaigždė spindi virš pašviesinto mėlyno fono.
Įjungiu monitorių. Trys skype žinutės. Akis užkliūva už vienos fragmento – ,,Any ideas, kaip šitą spręst?”.
Turiu idėją.
Išjunk monitorių.
